Tauragės kultūros centre – žydų popieriaus karpinių paroda

Rugsėjo 14-ąją Tauragės kultūros centre pristatyta Žydų popieriaus karpinių paroda. Parodoje – rankų darbo popieriaus karpiniai, įkvėpti tradicinių žydų karpinių stiliaus, populiarių temų ir simbolikos. Parodos autorius Klaidas Navickas.

Tradiciškai peiliuku raižomi karpiniai – žydų liaudies meno produktas, kuris skiriasi nuo visų kitų tautų karpinių tuo, kad yra glaudžiai susijęs su religija. Ši plastikos forma išplito XIX amžiuje, kai popierius tapo plačiai prieinama medžiaga. Religinės ir buities temos, sakiniai hebrajų kalba karpiniuose asociatyviai susipina su buvusia, įsivaizduojama, esama pasaulio žydų istorija.

Žydų popieriaus karpiniai (griečiau raižiniai, nes jie tradiciškai yra raižomi peiliuku) yra tradicinis žydų liaudies meno produktas, kuris skiriasi nuo visų kitų tautų karpinių tuo, kad yra glaudžiai susijęs su religija. Ši plastikos forma išplito XIX amžiuje, kai popierius tapo plačiai prieinama medžiaga.

Žydų karpiniai vystėsi kartu su vietinių tautų karpiniais, kurie paprastai turėjo tik dekoratyvinį pobūdį. Valstietis, pardavęs derlių, turėjo pinigų, už kuriuos galėjo sau leisti įsigyti puošmenų namams, įskaitant ir karpinius. Žydai, būdami toli nuo tėvynės ir ne visada gebėdami tinkamai garbinti Dievą (ne visur buvo maldos namai), karpiniams suteikė religinę prasmę. Nekalbant apie tai, kad žydų karpinys buvo pilnas religinių simbolių ir siužetų, jis kabojo ant sienos, kuri sutapo su Jaruzalės kryptimi. Vis dėl to galima konstatuoti, kad tai buvo paprastų žmonių menas.

Žydų karpinių istorija

Pirmieji žydų karpiniai datuojami XIII a. Legenda pasakoja apie rabiną, kuris norėjo perrašyti Torą. Buvo žiema, šaltis buvo toks didelis, kad rašalas užšalo. Tada rabinas pradėjo pjaustyti Toros raides ir taip atsirado pirmasis karpinys. XX amžiaus pradžioje žydų karpinių menas labai nunyko (atsirado modernesnės plastinės formos), nors žydų karpinių buvo randama net ir tarpukariu. Žydų karpiniai atgimė po II pasaulinio karo lygiagrečiai dviejose valstybėse: Izraelyje ir JAV.

Izraelyje kūrė Giza Frankelis (kai kurie šaltiniai nurodo Frenkel). G. Frankelis buvo etnografas, baigęs Lvovo universitetą, nagrinėjo ir rinko karpinius. Po karo jis emigravo į Izraelį, kartu atsiveždamas žydų karpinių modelius iš pietų Lenkijos. Dirbdamas Haifos universitete, naujai atgaivino šį tradicinį žydų meną. Šiandien Izraelyje yra 10 profesionalių karpytojų. Šiuolaikinis Izraelio karpinių dizainas ir toliau remiasi Gize Frankelio išpopuliarinta ornamentika. Aštuonesdešimtaisiais išleido albumą su daugiau nei 100 modelių ir aprašymų hebrajų kalba.

JAV sukurti karpiniai yra pasaulietinio pobūdžio. Ši meno rūšis daugiausia skiepijama vaikams. Taip siekiama išlaikyti tautinį tapatumą.

Trečiu svarbiu žydų karpinių centru tampa Krokuva, kur jau keletą metų per žydų kultūros festivalį vyksta žydų karpinių seminarai, kurie išugdė keletą menininkų, pamilusių šį meną. Žinomiausios yra Anna Malecka-Beiersdorf, kuri atgaivino šį meną Lenkijoje, Marta Goląb ir Monika Krajewska.

Žydų karpinių tradicija

Karpinius galėjo kurti tik vyrai, nes žydų kultūroje moterims nebuvo leidžiama kurti meno. Paprastai pjaustydavo labai aštriu peiliu, panašiu į tą kurį naudojo batsiuvys. Medžiaga pradžioje buvo pergamentas, vėliau baltas popierius. Popierius buvo sulenkiamas per pusę ir pasidėjus ant lentos pjaustoma pagal pasirinktą modelį. Išpjausčius paveikslėlį jis dažniausiai buvo marginamas akvarele, bet kartais palikdavo ir nedažytą. Laikui bėgant buvo sugalvotas ne vienas būdas kaip baltą popierių pakeisti spalvotu.

Praktiniai reikalavimai

Karpiniai kaip tam tikra grafikos rūšis, buvo reglamentuota tam tikrais reikalavimais. Du pagrindiniai – karpinys turi būti vientisas ir neprarasti turinio. Karpinyje funkcionalumo dėlei buvo leista naudoti storas ir plonas linijas. Pjaustyti, pradėdavo nuo mažiausių elementų ir baigdavo kraštais, nes pirmoje eilutėje nupjovus didelį paviršiaus plotą, karpinio su dideliu skaičiumi smulkių detalių beveik neįmanoma užbaigti.

Žydų karpinių tipai

Mizrach (מיזרח) – tai religinės paskirties karpiniai, kurie buvo skirti kabinti judėjų namuose ant rytinės sienos (pats žodis mizrach reiškia rytus), nukreiptos į Jeruzalę, kad žinotų kur link parklupti maldoje. Tai buvo didelio formato karpinys – nuo A4 iki 1 metro dydžio karpinys, kuris kabojo ištisus metus, nesvarbu kokia žydų šventė būtų. Pradžioje mizrach buvo tik rėminamas vėliau dedamas po stiklu. XIX amžiaus pabaigoje mizrach, tikriausiai dėl Lenkijos žydų tradicijos, sumažėjo.

Mizrach turėjo platesnę reikšmę, nei ornamentu papuoštas paveikslėlis. Žydų šventyklose Altoriaus nišoje kabojo mizrah iš audinio, papuoštas auksu ir išmargintas šventais rašmenimis. Paprastas judėjas negalėjo turėti panašaus altoriaus namuose, todėl darė juos iš popieriaus. Mizrach visada susideda iš trijų elementų bent vienu dedamu centre – tai Menora, Dovydo žvaigždė, Mozės plokštės. Virš Mozės plokščių (irgi viduryje) dažnai buvo vaizduojama karūna. Menorą dažnai laikė liūtai. Liūtas žydų kultūroje yra stiprybės ir Judėjos giminės simbolis. Taip pat buvo vaizduojami kiti gyvūnai: tigras – stiprybės simbolis, elnias – grakštumo simbolis, erelis – lengvumo simbolis, gaidys – susitaikymo simbolis, žuvys (kai kada vynuogės) – vaisingumo simbolis. Kolonos simbolizuoja pirmąją šventyklą Jeruzalėje. Laiminančios šventiko rankos puošė ištrauką iš Toros. Žydams ortodoksams tai buvo vienintelis leistinas vaizduoti žmogiškasis elementas, kuris nežeidė Jahvės. Dar vienas simbolis yra gyvybės medis, kuris turėjo skirtingus aiškinimus.

Mizrach visada turėjo užrašus, tačiau tai nebuvo svarbiausia. Mizrach dažniausiai pasitaiko tokie žodžiai: Turiu savo Dievą prieš save.

Shavouslakh ir Roizalakh – karpiniai, priklijuojami prie langų Sukot šventės metu. Sukotas – viena pagrindinių žydų švenčių. Ji švenčiama rudenį tišrėjaus mėnesio 15 d. ir tęsiasi 7 dienas. Šiuo laikotarpiu žydai turi išeiti iš namų ir gyventi sukoje, laikinai suręstame, palapinę primenančiame namelyje. Lietuvoje sukos dar vadinamos kūčkomis. Kūčkų šventė vyksta praėjus penkioms dienoms nuo „permaldavimo“ dienos (Jom Kipuro).

Tai buvo vieša šventė. Kai gyvenvietėje žydas pakabina lange išraižytus paveikslėlius, Lietuvos ar Lenkijos valstietis žino, kad žydai švenčia ir kiek šventė trunka. Karpiniai skiriasi tik forma – shavouslakh buvo kvadrato formos, o roizalakh – rozetės. Centre, kaip ir mizrache, vaizduojama Menora, Dovydo žvaigždė arba Mozės plokštės. Aplink buvo augalų arba geometrinių elementų vaizdai, kuriems teko tik dekoratyvinė paskirtis.

Hamsa – amuletas, apsaugojantis nuo blogio demonės Lilit. Legenda pasakoja: Lilit buvo Adomo pirmoji žmona. Nusivylusi vedybomis, naktį, kai Adomas miegojo, slapta Lilit nukako į demonų slėnį. Dievas už tai nubaudė moterį ir visam laikui paliko ją demonų slėnyje. Taip Lilit tapo demonu, pasiimdama visus savo vaikų gyvenimus. Netrukus Dievas davė Adomui Ievą, tačiau nuo tada Lilit keršija moterims, kurios laukiasi kūdikio. Dėl šios prižasties hamsos puošė kambarį, kuriame kūdikis turėjo išvysti šį pasaulį. Jos buvo kabinamos keturiuose kambario kampuose taip užkertant kelią blogio galioms priartėti prie kūdikio.

Toros Išnešimo karpiniai. Kartą metuose, žydai išneša Torą iš šventyklos. Už vyrų eina mokyklinio amžiaus berniukai, nešantys vėliavas ant ilgų lazdų. Berniukams patiems buvo leista puošti vėliavas. Dažniausi raižinius puošdavo raiteliai, kareiviai. Tai vieninteliai karpinių motyvai, susiję su pasaulietine žydų kultūra.

Šeimos karpiniai – tai karpiniai, susiję su šeimos gyvenimo įvykiais ir puošę šeimos knygas, kuriuose įrašytos mirusiųjų datos. Karpiniai primindavo sukalbėti maldą už juos. Karpiniais buvo puošiama vedybų sutartis ketubach. Ketubahas – judėjų vedybinis kontraktas. Juo vyras įsipareigoja savo žmonai (judėjai) ją maitinti, rengti, bendrauti su ja, ją mylėti. Moteris judėja surašo savo įsipareigojimus vyrui – būti paklusnia, auginti vaikus, maitinti šeimą bei rūpintis šeimos reikalais. Judėjas Ketubahe pasilieka galimybę be žmonos sutikimo su ja išsiskirti, tačiau tam įvykus judėjas privalėtų judėjai sumokėti susitartą pinigų sumą bei išrašyti jai išsiskyrimo raštą Get. Jei jiems gyvenant kartu judėjas mirtų anksčiau savo žmonos, našle tapusi žmona galėtų pasiimti visus pinigus, pardavus jų bendrąjį būstą. Judėjų namuose dažnai galima rasti vestuvių kontraktą, pakabintą ant sienos, kaip simbolį, kad ši judėjų šeima yra tvirta ir laiminga.

Parodos autorius Klaidas Navickas.Klaidas Navickas gimė 1962 m. lapkričio 30 d. Raseiniuose. Gyvena Vilniuje, teisininkas, valstybės tarnautojas. Karpyti pradėjo 1988 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 1991 metų. 2005 m. buvo suteiktas meno kūrėjo statusas, 2009 m. K. Navickas pripažintas tradicinių amatų meistru. Navickas savo popieriaus karpinių personalines parodas surengė Japonijoje, Kinijoje, Varšuvoje, Filadelfijoje, Ukrainoje, Maskvoje ir Sankt-Peterburge, Baltarusijoje. Klaidas Navickas 2017 m. išleido knygą “Žydiški Klaido Navicko karpiniai”, kurioje aprašo apie žydų kultūrą, simbolius, žydų karpinių istoriją, žydų kalendorių, tradicines šventes, tradicines žydų vestuves, judėjų laidotuvių tradicijas.Navickas rašo: pažiūrėjau į žydus, jų tradicijas kaimyno lietuvio akimis ir pateikiu savo matymą kultūros, kurios anksčiau nepažinau. Dabar imu ją pažinti ir didžiuotis, kad tai yra graži Lietuvos kultūros dalis.

Kultūros centro organizuojamus renginius remia Lietuvos kultūros taryba ir Tauragės rajono savivaldybė.