LIETUVOS KARIUOMENĖS DIENA

Lapkričio 23 – oji – Lietuvos kariuomenės diena. 1918 metų vasario 16 dieną buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, o tų pačių metų lapkričio 23 dieną – sukurta Lietuvos kariuomenė, išleistas pirmasis įsakymas kurti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas.

Lietuvos kariuomenė buvo kuriama sunkiomis sąlygomis – 1918 metų pabaigoje, po Pirmojo pasaulinio karo, iš Lietuvos traukėsi vokiečių kariuomenė, jos pėdomis žygiavo Raudonoji armija.

Lietuvoje pirmasis pėstininkų pulkas pradėtas steigti 1918 metų lapkričio pradžioje. Kitais metais pradėta formuoti artilerija, kavalerija, aviacija. Kariuomenei 1919-1920 m. teko kovo už Lietuvos laisvę su rusų bolševikais, bermontininkais ir lenkais.

Tarpukario metais Lietuvos kariuomenėje buvo 9 pėstininkų, 4 artilerijos ir 2 kavalerijos pulkai, aviacija ir karo technikos dalys – pagalbinė kariuomenė, kurią sudarė inžinerijos, geležinkelininkų, ryšininkų ir transporto padaliniai.

Lietuvos kariuomenė atkurta neilgai trukus po to, kai 1990 metais paskelbta nepriklausoma Lietuvos Respublika. Pirmasis išbandymas savanorių karių laukė lemtingomis 1991-ųjų sausio dienomis.

Prezidento vadovaujamas ginkluotąsias pajėgas dabar sudaro sausumos kariuomenė, oro ir jūrų pajėgos. Lietuvos kariai dalyvauja tarptautinėse pratybose ir taikdariškose misijose.

APIE TAURAGĘ

Ne visuomet susimąstome, kaip mūsų protėviai 1918 m. pradėjo kurti Lietuvos valstybę, kokiomis sąlygomis tai buvo daroma. Iš pradžių reikėjo apginti kraštą ir jį saugoti nuo plėšikų, o mūsų tautiečiai sugebėjo tai padaryti.

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui tauragiškiai perėmė prastą palikimą. Iš gražaus pasienio miestelio buvo likusios tik griuvėsių krūvos. 1916 m. vasarą vokiečiai pertvarkė buvusią Tauragės muitinę su kalėjimu į psichiatrijos ligoninę, kurioje 1917-1918 m. siautėjo epidemija. 1916 m. Tauragėje buvo likę tik apie 50 gyventojų.

Miestas buvo ne tik sugriautas – jame ir apylinkėse buvo nesaugu gyventi. Tauragės dvare šeimininkavo kraštą okupavę vokiečių kareiviai. 1919 m. vasario 4 d. Tauragėje buvo kuriamas Žemaičių batalionas. Organizuojant batalioną reikėjo rūpintis viskuo – rūbais, apavu (retas kuris savanoris turėjo batus), ginkluote.

1919 m. minint vasario 16-osios iškilmes Tauragėje vyko pamaldos, vėliau – karių paradas, o vakare – spektaklis. Nutarta, kad parade nedalyvaus tie savanoriai, kurie neturi batų, o žygiuoti basiems ar su klumpėmis – nevalia. Tada batalione buvo per šimtas karių, o ginklų tebuvo vos 40. Tad parade dalis dalyvavo be ginklų, o apsirengę kas vokiška, kas rusiška karine uniforma, o kas – kaimiškais rūbais. Tauragės miesto gatvėmis žygiuojančių Lietuvos kariuomenės karių, dainuojančių lietuviškas dainas, susirinko stebėti visi miestelėnai. Žmonės sutiko paradą su džiaugsmo ašaromis, džiaugdamiesi atgavę savo valstybę, matydami savo kariuomenę.

KAIP KŪRĖSI LIETUVOS KARIUOMENĖ?

Vis dėlto Lietuvos kariuomenės ištakų galima ieškoti ir kitur – tarp carinės Rusijos kariuomenėje atsiradusių lietuvių, kurie, jausdami Didžiojo karo atveriamas galimybes, ėmė burtis į bendruomenes ar net formalias organizacijas. 1917 metų pradžioje Rusijoje buvo apie 30 tūkst. lietuvių karių, iš kurių – tik 6 tūkst. Vakarų fronte. Visi kiti buvo išblaškyti nuo Rumunijos iki Kaukazo ar net Sibiro užnugario.

Tam tikras bendros tapatybės pajautimas galiausiai davė ir apčiuopiamų rezultatų, kuriems įtakos turėjo 1917 metų vasario revoliucija Rusijoje. Tų pačių metų birželio 7-11 dienomis Petrapilyje įvyko vadinamasis pirmasis organizuotas Rusijos armijos lietuvių karininkų suvažiavimas. Tokiu būdu deklaruotas ne tik noras būsimoje Lietuvos valstybėje būti kariniu įrankiu, bet ir aiški politinė savimonė. Taip pat, atsižvelgiant į pasaulines tendencijas, pasmerktas militarizmas ir palaikomas pasaulinio nusiginklavimo siekis.

Suvažiavimo metu įsteigta ir Lietuvių karininkų sąjunga. Nors aktyviausi jos veikėjai neabejotinai buvo karinį laipsnį turintys lietuviai, atrodo, kad organizacijai galėjo priklausyti ir eiliniai kariai. Tarp sąjungos aktyvistų aptinkami žinomi tapę Pirmosios Lietuvos Respublikos veikėjai kaip Ladas Natkevičius ar pirmasis Nepriklausomybės kovose žuvęs karininkas Antanas Juozapavičius. Nors sąjungai ir nepavyko tiesiogiai perkelti savo veiklos į atkurtą Lietuvą, tam trikdė organizacijos aktyvistų areštai, tačiau su sąjunga susiję lietuvių kareiviai 1918-ųjų pavasarį ir vasarą ėmė masiškai grįžti į Lietuvą, ten sudarė pagrindą būsimai Lietuvos kariuomenei.

Atsižvelgiant į tai, kokį svarbų vaidmenį tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje tarpukariu vaidino kariuomenės institucija, gali būti sunku patikėti, kad anaiptol ne visiems Valstybės Tarybos nariams atrodė, jog Lietuvai reikalingos ginkluotosios pajėgos. Šis klausimas buvo keliamas dar iki Nepriklausomybės paskelbimo – visuomet slaptai, kad neišprovokuotų represijų ar kitos neigiamos vokiečių administracijos reakcijos.

Nepriklausomybės kovos, kaip ir bet kuris kitas karas, buvo žiaurus ir pareikalavo daugybės aukų, tačiau ką tik susikūrusi kariuomenė tą egzaminą išlaikė – pasibaigus ginkluotiems konfliktams, galėjo būti tęsiamas Nepriklausomos valstybės kūrimas.